Liga – bet koks žalingas nukrypimas nuo normalios organizmo struktūrinės ar funkcinės būklės, paprastai susijęs su tam tikrais požymiais ir simptomais ir besiskiriantis nuo fizinio sužalojimo. Sergančiam organizmui paprastai būdingi požymiai ar simptomai, rodantys jo nenormalią būklę. Taigi, norint atpažinti ligos požymius, reikia suprasti normalią organizmo būklę. Nepaisant to, ne visada galima aiškiai atskirti ligą nuo sveikatos.
Ligų tyrimas vadinamas patologija. Jis apima ligos priežasties (etiologijos) nustatymą, jos išsivystymo mechanizmų (patogenezės), su ligos procesu susijusių struktūrinių pokyčių (morfologinių pokyčių) ir funkcinių šių pokyčių pasekmių supratimą. Teisingas ligos priežasties nustatymas yra būtinas norint nustatyti tinkamą gydymo būdą.
Žmonės, kiti gyvūnai ir augalai yra imlūs tam tikroms ligoms. Tačiau tai, kas sutrikdo normalų vienos rūšies organizmo funkcionavimą, gali neturėti jokio poveikio kitų rūšių organizmams.
Pagrindiniai skirtumai
Normali organizmo būklė – tai subtili fiziologinė pusiausvyra, arba homeostazė, cheminių, fizikinių ir funkcinių procesų atžvilgiu, kurią palaiko ne iki galo išaiškintų mechanizmų kompleksas. Todėl iš esmės liga yra homeostazės kontrolės mechanizmų sutrikimo pasekmė. Kai kuriais atvejais pažeisti mechanizmai yra aiškiai nurodyti, tačiau daugeliu atvejų iš pradžių arba nuosekliai sutrinka mechanizmų kompleksas, o tikslus ligos patogenezės apibrėžimas yra sunkiai įmanomas. Pavyzdžiui, žmonių ir kitų žinduolių mirtį dažnai tiesiogiai sukelia širdies ar plaučių nepakankamumas, tačiau prieš tai vykstančių įvykių seka gali būti labai sudėtinga, apimanti kitų organų sistemų sutrikimus ir kitų kontrolės mechanizmų sutrikimus.
Pradinė liguistos būsenos priežastis gali slypėti pačiame atskirame organizme, tada sakoma, kad liga yra idiopatinė, įgimta, pirminė arba „esminė“. Liga gali atsirasti dėl medicininio gydymo kaip neišvengiamas šalutinis poveikis arba dėl to, kad pats gydymas buvo neapgalvotas; abiem atvejais liga laikoma jatrogenine. Galiausiai ligą gali sukelti koks nors organizmui išorinis veiksnys, pavyzdžiui, toksiška cheminė medžiaga. Šiuo atveju liga yra neužkrečiama, t. y. ja suserga tik atskiras organizmas, kurį ji paveikė. Išorinis veiksnys pats gali būti gyvas organizmas, galintis daugintis šeimininko organizme ir vėliau užkrėsti kitus organizmus; šiuo atveju liga yra užkrečiama.
Neužkrečiamoji liga
Neužkrečiamosios ligos paprastai trunka ilgai ir progresuoja lėtai, todėl kartais jos dar vadinamos lėtinėmis ligomis. Jos gali atsirasti dėl aplinkos poveikio arba dėl genetiškai nulemtų pakitimų, kurie gali būti akivaizdūs gimstant arba išryškėti vėliau gyvenime. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) išskyrė keturias pagrindines neinfekcinių ligų rūšis: vėžį, širdies ir kraujagyslių ligas (pvz., infarktas, insultas), lėtines kvėpavimo takų ligas (pvz., astma) ir cukrinį diabetą. PSO apskaičiavo, kad šios keturios ligų grupės kartu sudaro 82 proc. visų mirčių nuo neinfekcinių ligų.
Neužkrečiamosios ligos, atsirandančios dėl paveldėtų genetinių anomalijų, dažnai lemia tai, kad be tam tikros rūšies gydymo žmogus nėra pasirengęs išgyventi. Paveldimų ligų pavyzdžiai yra cistinė fibrozė, Dauno sindromas ir įgimtos medžiagų apykaitos klaidos, kurios pasireiškia gimstant. Huntingtono liga ir tam tikros vėžio formos (pvz., šeimyninis krūties vėžys, susijęs su paveldėtomis BRCA1 arba BRCA2 genų mutacijomis).